Jau paskutiniais laukimosi mėnesiais daugybė būsimų mamų susipažįsta su vis neramėjančiu miegu. Besikeičiantis kūnas, ir vis dažnesni pasibuvimai tualete, rečiau ir rečiau leidžia mėgautis nepertraukiamomis naktimis. O artėjantis susitikimas su mažyliu žada daugybę nuostabių akimirkų, tik vargu ar daugiau poilsio. Ypač pirmaisiais mėnesiais.

Ir nors nėra stebuklingo būdo pamiegoti „į priekį“, verta skirti šiek tiek laiko ir pasidomėti, kuo gi ypatingas mūsų naujagimių miegas. Juolab, kad seminaruose apie kūdikių miegą besilankantys tėveliai, dažnai pamini, kad „jei būtų žinoję“, pirmaisiais kūdikio gyvenimo mėnesiais būtų elgęsi kitaip.

Ketvirtasis trimestras

Dažnai galima išgirsti, kad pirmieji trys kūdikių gyvenimo mėnesiai vadinami ketvirtuoju trimestru. Nors atrodytų, jog mamos intuityviai šiuo laikotarpiu labiau saugojo kūdikius, patį terminą išpopuliarino pediatrijos profesorius Dr. Harvey Karp. Jo teigimu, žmonių vaikai, lyginant su kitais žinduoliais, gimsta bent jau trimis mėnesiais per anksti. Būtent todėl jie yra tokie bejėgiai fiziškai ir jiems reikalinga nuolatinė mūsų globa, bei pagalba priprantant prie kardinaliai pasikeitusių gyvenimo sąlygų.

Ir net jei galima ginčytis dėl pačios teorijos pagrįstumo, akivaizdžiai matosi, jog pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiai ramiausiai jaučiasi aplinkoje, kuri primena buvimą gimdoje: vystymas – gimdoje tikrai vietos ne per daugiausiai; baltas triukšmas, garsas šššš – primena nuolatos gimdoje girdimą garsą, kurį skleidžia organų veikla; dažnas maitinimas – gimdoje maistas tiekiamas 24 valandas per parą; lengvas judesys – toks, koks susidaro mamai vaikštant ir, žinoma, artimas oda-oda kontaktas su mama, bei ramus lėtas buvimas, kad susipažinti su nauja aplinka.

O daugybė naujų ir nematytų dalykų gali lengvai suerzinti ir sukelti pervargimą: ryškios šviesos, spalvos, aštrūs garsai, besikeičiantys veidai, intensyvūs, nepažįstami kvapai.

Ketvirtasis trimestras arba susipažinimo laikotarpis svarbus ne tik kūdikiui, bet ir jo tėvams. Ypač mamai. Net jei vaikelis ir ne pirmas, jie pirmą kartą tapo būtent šio, unikalaus ir vienintelio kūdikio tėvais. Neveltui, daugelyje kultūrų šiuo laiku mamai skiriamas ypatingas dėmesys, suteikiama daug poilsio, kad visą savo laiką skirtų jautriai stebėdama kūdikį ir perprasdama jo tikruosius poreikius.

Tik miega ir valgo?

Kiekvienas naujagimis yra labai skirtingas, skiriasi ir jų poreikis miegui. Tačiau visai pagrįstai gali atrodyti, kad naujagimiai, be miego ir žindymo, na, dar sauskelnių panaudojimo, nelabai ką daugiau ir veikia.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais naujagimiai vidutiniškai turėtų miegoti 16-18 valandų per parą. Tad laiko kitoms veikloms, tikrai lieka nedaug. Juolab, prisimenant, kad vengiant pervargimo, kūdikiai negali būdrauti itin ilgai. Vidutinis būdravimas (laikas nuo pabudimo iš miego, iki užmigimo kitam miegui) prasideda nuo valandos ir per pirmuosius tris mėnesius ilgėja iki 1,5-2 valandų.

Ar jau laikas miegoti?

Kad jau norėtų pailsėti, kūdikiai dažniausiai praneša mums rodydami savo nuovargio ženklus. Kiekvienas kūdikis „komunikuoja“ skirtingai, tačiau tinkamiausias laikas miegui yra šiek tiek anksčiau nei jie ima žiovauti ar akivaizdžiai tampa irzliais. Savo pasiruošimą miegui kūdikiai paprastai parodo kiek ramiau: vengdami žvilgsnio, tarsi dengdamiesi akytes, nerodydami susidomėjimo juos kalbinančiais žmonėmis ar rodomais žaisliukais. Neretai toks elgesys primena nuobodulį ir tuomet atrodo, jog turime pasiūlyti kūdikiui naujos veiklos. Taip rizikuodami praleisti tinkamiausią miego laiką, po kurio pervargęs kūdikis gali nebeužmigti net kelias valandas.

Nedažnai, tačiau pasitaiko kūdikių „slapukų“, kurie visiškai nenori parodyti mums jokių nuovargio ženklų. Būtent tada tenka vadovautis laikrodžiu ir migdyti praėjus rekomenduojamam būdravimo laikui arba stebėti, kada kūdikis tampa irzliu, pervargsta ir kitą kartą migdyti šiek tiek anksčiau.

Kaip užmigdyti?

Bet jei pavargo, juk gali tiesiog užmigti, tiesa? Nevisai. Skirtingai nei dažnai priimta manyti, pavargę kūdikiai nebūtinai tiesiog užmiega patys. Jiems dažnai prisireikia mūsų pagalbos. Prisimenate nestiprų judėjimą gimdoje? Mamos artumą? Dažnam kūdikiui neįprasta tiesiog užmigti paguldytam lovelėje, net jei taip rašo populiariose knygose. Išimčių, žinoma, yra, tačiau nebūtų sąžininga to reikalauti iš kiekvieno naujagimio.

Padedant užmigti, persistengti taip pat nereikėtų. Kartais, taip norime pasiduoti pagundai užmigdyti per kelias minutes intensyviai supant gultuke arba šokinėjant ant gimnastikos kamuolio. Tačiau pasilikime tokius metodus išimtinai nenumatytiems atvejams (ir gal net niekada nenaudokime), o įprastai migdykime su ramia, nuoseklia pagalba, migdymo ritualu, kurio tikslas suteikti naujagimiui jaukumo ir saugumo, o ne priversti jį užmigti bet kokia kaina.

Tai gali būti ramus panešiojimas ant rankų, paglostymas pasiguldžius šalia ar lopšyje, kūnelio pasūpavimas gulint, kaktutės paglostymas ar rankyčių prispaudimas. Dažnai vaikams lengviau užmigti gulint ant šono, tačiau pagal SKMS (Staigios kūdikių mirties sindromo) prevencijos rekomendacijas, vienintelė saugi miego poza yra ant nugaros. Todėl ant šono galima tik užmigdyti, tačiau miegojimui paverskime ant nugaros.

Užmigti bežindant, yra vienas iš natūraliausių ir jaukiausių būdų naujagimiui nurimti ir panirti miegan. Dažnai galima išgirsti, jog tokio užmigimo būdo būtina vengti, nes vėliau jis gali tapti stipria miego asociacija. Taip, tiesos tokiame teiginyje tikrai yra. Gali tapti. Tačiau gali ir netapti. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir, deja, neturime krištolinio rutulio, leidžiančio pasakyti, kaip bus. Yra daugybė puikiai visą naktį išmiegančių kūdikių, kurie užmiega žįsdami.

Dažnas žindymas pirmaisiais gyvenimo mėnesiais yra itin svarbus užtikrinant pakankamą pieno gamybą, tad žindyti reikėtų tiek, kiek kūdikiui to norisi. Taip, tikrai bus tokių situacijų, kai kūdikis bežįsdamas užmigs. Tikrai nereikia jo žadinti ar kitaip trukdyti jo miegui. Tačiau tais atvejais, kai matote, jog kūdikis yra pasiruošęs miegoti, tačiau nerodo noro žįsti, pasinaudokime proga ir užmigdykime mažylį kitais būdais, su nedidele mūsų pagalba. Būtent taip, švelniai ir natūraliai sukuriame erdvės išmokti užmigti ne tik bežindant, bet ir atrasti kitų, pačiam naujagimiui priimtinų, užmigimo būdų.

Ar reikia naujagimį miegui vystyti, kad greičiau nurimtų, vienareikšmiško atsakymo nėra. Spręsti turėtume stebėdami savo kūdikius ir jų miegą. Jei naujagimystės refleksai stiprūs, kūdikis save pažadina rankyčių judesiais – vystymas tikrai gali būti naudingas ramesniam miegui. Pamėginkime prispausti rankytes, jei tai kūdikį ramina, greičiausiai patiks ir vystymas. Neretai pirmieji bandymai suvystyti kūdikį, tėvus nugąsdina, nes atrodo, jog kūdikiui tai nepatinka. Labai tikėtina, jog vystome per vėlai, kai kūdikis jau pavargęs, arba tiesiog reikia laiko įprasti. Stebėti turėtume tai, kaip suvystytas kūdikis nurimsta ir kaip keičiasi jo miego kokybė. Dažnai toks priešinimasis su laiku išnyksta, o miegas tampa gerokai ramesniu.

Miega ar nemiega?

Pagalvojus apie miegantį naujagimį, nejučia įsivaizduojame (arba norėtume įsivaizduoti) atvirutės vertą idilę – ramiai ir tarytum nepabudinamai miegantį mažylį. Tokiu, giliu miegu, mažieji pramiega maždaug pusę savo miego ciklo. Tačiau likusioji miego ciklo fazė– aktyvus arba negilus miegas atrodo visiškai kitaip. Tai laikas kai kūdikiai per miegus šypsosi, juda, niurzga, raukosi, suverkia ar netgi trumpam atmerkia akytes. Kiekviena fazė trunka apie 20 min, sudarydamos 40-50 minučių trukmės miego ciklą.

Neretai aktyvioje miego fazėje kūdikiui per miegus suverkus, mamos skuba raminti, supti, taip tiesiog… pažadindamos dar miegančius mažuosius. Todėl viena svarbiausių rekomendacijų naujagimių mamoms – palūkėkime prieš sureaguodamos į „triukšmaujantį“ naujagimį. Pasinaudokime prancūzų patirtimi ir jų, taip vadinamu, La Pause (liet. Pauzė) metodu – sąmoningai šiek tiek palūkėti ir nuspręsti ar kūdikiui jau tikrai reikia mūsų pagalbos, o gal jam tiesiog savarankiškai pavyks pereiti į kitą miego ciklą ir tęsti poilsį. Beje, tyrimai patvirtina, jog būtent Prancuzijoje kūdikiai pradeda išmiegoti visą naktį išskirtinai ankstyvame mažiuje.

O jei (ne)miega?

Kartais, konsultuojant tėvelius, išgirstu, kad nepaisant visų pastangų, nuovargio ženklų stebėjimo, kūdikiai nemiega arba miega tik labai trumpus miegelius. Tokio nemiego priežasčių gali būti daugybė.

Kai kuriems kūdikiams pirmaisiais mėnesiais labiau patinka būtent trumpi miegeliai 20-30 min. Tuomet miegelių būna daugiau, o būdravimo laikas šiek tiek trumpesnis. Jei kūdikis atrodo pailsėjęs, nėra irzlus, miega nakties metu, dėl tokio miegojimo būdo nereikėtų nerimauti. Kitu atveju, dažniausia trumpų miegelių priežastis – pervargimas dėl per ilgos būdravimo trukmės.

Kiti kūdikiai pasirenka naktinėti ir nakties miego nepradėti iki vidurnakčio. Toks elgesys nėra retas, ypač pirmąjį mėnesį. Dažnai tai lemia besiformuojantis cikardinis ritmas. Ir vėl grįžkime prie gyvenimo gimdoje. Ten juk nebuvo dienos ir nakties, tad kūdikiui visai nesvarbu, jog tėvai norėtų miegoti tada, kai, jų nuomone, yra naktis. Dienos/nakties ritmo nusistovėjimui galime pagelbėti atkreipdami dėmesį į tai, ar dienos miegai nėra per ilgi (rekomenduojama privengti ilgesnių nei 2,5 val. trukmės), ar būdravimo metu naujagimiai turi galimybę būti dienos, saulės šviesoje, ar besiruošiant vakaro miegui apšvietimas nėra per ryškus.

Pirmaisiais mėnesiais dažnai pasireiškia ir vienas miego nedraugų – pilvelio pūtimas, siejamas su besiformuojančiu žarnynu ir virškinimo sistema. Pučiant pilvą, galime pastebėti, jog pilvukas įsitempęs, kietas. Įprastai padeda pilvuko masažas, mankštelės, o pasišalinus dujoms ar pasituštinus mažyliai nurimsta ir vėl įminga. Tokie pilvuko skausmai gali pasireikšti bet kokiu paros metu, tačiau dažniau užpuola antroje dienos pusėje ar paryčiais, rimtai sutrikdydami ramų miegą. Verta atkreipti dėmesį į mamos dietą, nes stiprus pilvuko pūtimas, gali būti vienas iš maisto netoleravimo požymių.

Tačiau jei pastebite, jog verksmas prasideda vakarop, kartojasi beveik kasdien labai panašiu metu, yra intensyvus ir sunkiai nuraminamas, galima įtarti, jog mažylis išgyvena nepaaiškinamo verksmo epizodus. Kai kur sutiksite tai vadinant diegliukais, kolikiniu (nuo angl. colic) verkimu ar raganų valanda. Nors tikroji tokio verksmo priežastis nėra žinoma, manoma, jog jis siejasi su dar nebrandžia naujagimio nervų sistema. Dažniausiai retėja ir nurimsta iki ketvirtojo mėnesio. Tokį laikotarpį gali palengvinti labai rami dienotvarkė su kuo mažiau stimuliacijos.

Tačiau kartais, kai nepaisant visų mūsų pastangų, naujagimio miegas išlieka itin neramus, atkreipkime dėmesį į mažylio sveikatos būklę. Dažniausiai pasitaikantys miego trikdžiai dėl naujagimio sveikatos yra: refliuksas (taip pat ir tylusis refliuksas, kurio nelydi atpylinėjimas), alergija arba netoleravimas mamos valgomam maistui ar mišinukui, padidėjęs raumenų tonusas. Šio priežastys dažniau sutrikdo dienos, nei nakties miegą. Tad jei įtariate, jog neramaus miego priežastis gali būti susijusi su naujagimio sveikata, nedelsiant apie tai pakalbėkite su vaiką prižiūrinčiu gydytoju.

Mamos miegas ir poilsis

Kokybiškas miegas yra ypatingai svarbus tinkamam naujagimių vystymuisi ir augimui. Tačiau verta prisiminti, kad poilsis ne ką mažiau svarbus ir jį prižiūrinčiai mamai. Australijoje atlikti tyrimai teigia, jog iki 80 procentų pogimdyvinės depresijos atvejų tiesiogiai siejasi su miego ir poilsio trūkumu. Neretai, gimus kūdikiui, mamas užplūsta tarytum begalinė energija: noras rūpintis ir kūdikiu, ir savimi, ir idealia aplinka. Tačiau STOP! Dabar, ne pats tinkamiausias laikas būti superherojumi ir rizikuoti perdegti. Labiaui atvirkščiai, tai laikas rūpintis ne tik naujagimio, bet ir savo fiziniu bei emociniu poilsiu. Laikas leisti ir netgi paprašyti pagalbos. Laikas susitelkti į beatsistatantį savo organizmą ir pasirūpinti, kad jis gautų kiek įmanoma daugiau poilsio ir galėtų užtikrinti tiek pakankamai pieno, tiek ir energijos dar daug mėnesių rūpintis augančiu kūdikiu.